Po praėjusios Valstybės dienos švenčių pompastikos šio sekmadienio Evangelija mus sugrąžina į gyvenimo tikrovę. Lietuvos žmonių gyvenimo keliai nėra jau tokie tiesūs ir saugūs, nors gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje jau daugiau kaip ketvirtį amžių. Tiesa, turbūt seniai nebėra tokių vietovių bei kelio atkarpų, kur įžengęs Lietuvos žmogus tikrai statytų savo gyvybę į pavojų, kaip kad tai buvo Kristaus laikais pažadėtoje žemėje keliaujančiam piligrimui iš Jeruzalės į Jerichą.
Tačiau šiandien tokios pavojaus vietos yra mūsų nuosavi namai, gyvenama vieta, mokykla ir darbo vieta. Šiandien Lietuvoje neretas vaikų savižudybės atvejis ir kiti skandalingi atvejai, kai kūdikiai tėvų rankomis skandinami šuliniuose; patyčių jūra, kuri lydi vaiką nuo mokyklos suolo ir pavogti bei neišmokėti atlyginimai, kurie išvedė tautą ieškoti saugesnių būties slėnių svetimų padangių toliuose.
Šio sekmadienio Evangelija klausia kiekvieną iš mūsų, kad atsakytume, kas yra man artimas žmogus? Jei tam tikros visuomenės žmogus sau artimu laiko tik jo visuomenės žmogų, tai nėra gyvenimas pagal Kristaus mokymą. Jėzus šio sekmadienio palyginime apie gailestingąjį samarietį primena pareigą peržengti savo susikurtas gyvenimo ribas ir sienas, idant artimo meilė nuolat gyventų mūsų širdyse. Anų laikų kunigas ir levitas, kurie išvydę pusgyvį praeina kita kelio puse, tai yra šiandienos eilinį tautietį moralizuojanti mūsų valdžia, kai valstybinių švenčių metu ne maža dalis Lietuvos pajuda link buvusių LDK žemių vardan pigesnio ir skalsesnio duonos kąsnio. Tuo tarpu neretas atvejis, kai tautos išrinktieji taip pat tokiomis ypatingomis tautai dienomis savo laisvalaikį dažnai leidžia prabangiuose kurortuose toli nuo gimtų bendruomenės namų.
Šio sekmadienio Evangelija primena, kad kaip žmogus, taip ir visa tauta esame nuolat kintančioje kelionės būsenoje. Būna saugesnių kelionės akimirkų, o būna ir kvapą gniaužiančių minučių. Kas mes esame Tėvynei Lietuvai: bibliniai pakelių plėšikai, veidmainiai, kurie išvydę leisgyvį artimą, praeina kita kelio puse ar gailestingieji samariečiai, kurie matydami tėvynės ir artimo žmogaus dvasines žaizdas, esame pasirengę vienas kitam tarnauti veiklia meile nelaukdami jokio įvertinimo ir pastebėjimo?!
